Tarties normos

§ 1. Opiausia lietuvių bendrinės tarties normų požiūriu yra balsių trukmė. Bendrinės tarties normos reikalauja, kad ilgieji balsiai būtų tariami ilgesni už atitinkamus trumpuosius balsius. Mokytis taisyklingos balsių tarties galima remiantis ir rašyba, nes ji gerai atspindi tarimą. Ilgieji balsiai (garsai) įprasta rašyba žymi ilgosiomis balsėmis (raidėmis): y, į, ū, ų, ą, ę, ė, o (kai kada ir a, e, tai vadinamieji padėtinio ilgumo balsiai). Trumpieji balsiai (garsai) įprasta rašyba žymi raidėmis: i, u, a, e (kai kada o tarptautiniuose žodžiuose).

Ilgieji balsiai paprastai tariami ir labiau įtempiant kalbos padargus. Paklausykite ir pakartokite žodžių poras, bandykite pajusti, kaip įsitempia kalbos padargai: rto – rýto, pùsto – psti, ràstų – rstų.

Balsių trukmės ir kalbos padargų įtemptumo skirtumas turi būti išlaikytas kirčiuotame ir nekirčiuotame skiemenyje, žodžio viduje ir galūnėje. Paklausykite, kaip turi būti tariami skirtingos trukmės balsiai ir pakartokite žodžių poras: kýbo – kbo, gýlė – glė, pỹktų – pgtų,  grįst – rist, mitį – miti, brė – bùrė, sksti – skùsti, trko – trùko, rūps – trups, būriù – buriù, skųst – skust, skalbt – skalbtù, šáukštų – šáukštu, ksti – kàsti, rąstù – rastù, drąsõs – Rasõs, lanks – lankàs, šlúotą – šlúota, tęstù – testù, riekis – riekès, pýpkę – pýpke, kóšto – Kòsto.

Toliau trumpai aptarsime dažnesnes balsių tarties klaidas.

 

§ 2. Kirčiuotų trumpųjų balsių negalima pailginti. Netaisyklingas jų tarimas – labai didelė klaida, griaunanti balsių sistemą, nes trukmė lietuvių bendrinėje kalboje skiriamasis balsių požymis, tik balsių ilgumu gali skirtis kitais atžvilgiais vienodi žodžiai, pvz.: mès – mẽs, tęstù – testù, ls – ls, šylù – šilù, būriù – buriù.

Taisyklingos tarties galima mokytis remiantis nekirčiuota pozicija: ten trumpieji balsiai neilginami, pvz.: rša – rišù, rùdas – rudàs.

Balsių i, u tarties galima mokytis ir iš rašybos: jie visada rašomi tik i, u. Tačiau dėl netaisyklingos tarties netaisyklingai ir parašomi.

 

§ 3. a, e, gavę kirtį, dažniausiai pailgėja, pvz.: nešù – nẽša, ratù – rãtas. Dėl analogijos ir trumpieji kirčiuoti a, e kai kada šnekamojoje kalboje netaisyklingai pailginami. Todėl reikėtų įsidėmėti atvejus, kada kirčiuoti a, e turi būti tariami trumpi:

  • žodžio gale, pvz.: rankà, rankàs, gėlè, gėlès, pasàk, arbà (išimtys: kasnãkt, mẽs);
  • nepriesaginėse bendratyse ir iš jų padarytose formose, išskyrus neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvį, pvz.: kàsti, kàsdavo, kàs, kàstų, kàsk, kàsdavęs, kàsiąs, kàstinas, kàsdamas, kàsdavus, kàsiant, bet kãstas;
  • veiksmažodžių priešdėliuose, pvz.: àpkasa, àtkasa, nèkasa, nebèkasa, pàkasa, pràkasa, tebèkasa;
  • įvardžiuotinių formų vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnėje, pvz.: mažàsis, pirmàsis;
  • aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio formų priesagose, pvz.: mažèsnis, mažėlèsnis, mažèsnio, mažėlèsnio, mažèsnį, mažėlèsnį;
  • įvardžiuose màno, tàvo, sàvo;
  • samplaikiniuose prieveiksmiuose ir prielinksniuose, pvz.: šiàpus, anàpus.

 

§ 4. Dažnai netaisyklingai ištariami ir tarptautiniuose žodžiuose vartojami trumpieji kirčiuoti o, e balsiai. Jie tarptautinių žodžių kamienuose paprastai tariami trumpi, pvz.: azòtas, diplòmas, egzòtika, emòcija, fòrumas, fòtelis, heròjus, istòrija, jòdas, kalòrija, kontròlė, kòpija, mèras, mikrofònas, mòdelis, monològas, motòras, paròdija, pomidòras, prokuròras, rajònas, žargònas; akadèmija, artèrija, barjèras, cèchas, deprèsija, etikètas, fakultètas, karamèlė, kontèkstas, kosmètika, logopèdas, manèvras, mèras, objèktas, šedèvras.

Išimtys senesni tarptautiniai žodžiai, kur o jau prisiderinęs prie lietuvių kalbos sistemos ir tariamas kaip ilgasis, pvz.: dóleris, milijõnas.

 

§ 5. Įsidėmėtini tarptautiniai žodžiai su trumpuoju kirčiuotu galiniu u, i, pvz.: tabù, interviù, meniù, konfet, taks, popur, žiur. Jie šnekamojoje kalboje kai kada pailginami.

 

§ 6. Nekirčiuoti ilgieji balsiai negali būti trumpinami. Mokantis reikėtų remtis kirčiuota pozicija, kur tie balsiai netrumpinami: gyvẽna – gývas, ąžuolýnas – žuolas.

Nebloga atrama ir rašyba, nes ilgieji balsiai žymimi ilgosiomis balsėmis: ą, ę, ė, o, į, y, ų, ū, išskyrus padėtinius a, e.

Paklausykite, kaip tariami žodžiai su ilgaisiais nekirčiuotais balsiais: atódūsį, ąžuol, bėgkų, blyškùs, dėdùlė, dėžùtę, dvynùkų, gręžtùvą, grožýbė, įsiùvo, kūrką, ląstẽlė, lydinỹs, liūdti, liùdytoją, obuoli, palydovùs, pérsiskyrėlį, pusiáusvyrą, rūkyklà, šąlù, tęsiù, ūmėd, ùžjūrį.

 

§ 7. Kai kada trumpinami ilgieji kirčiuoti balsiai. Nepriesaginių veiksmažodžių, bendratyje turinčių -yti, -ūti, būsimojo laiko 3 asmuo tariamas su trumpuoju balsiu i, u, pvz.: gýti – gis, kliti – klius, lýti – ls, pti – pùs, sudžiti – sudžius. Išimtys yra tik dvi: siti – sis, výti – vỹs.

Jeigu tarp -ti ir šaknies balsio yra priebalsis (šaknis baigiasi priebalsiu), tada y, ū nesutrumpėja, pvz.: atslgti – atslgs, dýgti – dỹgs, trỹpti – trỹps, trkti – trks.

Ilgieji turi būti tariami (ir rašomi) priesaginių veiksmažodžių būsimojo laiko 3 asmenyje, pvz.: bandýti – bandýs, dalýti – dalýs, gýdyti – gýdys, liùdyti – liùdys, manýti – manýs, mókyti – mókys, sakýti – sakỹs, sksti – sks, trukdýti – trukdýs, válgyti – válgys.

 

§ 8. Lietuvių kalboje yra nedaug tarptautinių žodžių su kirčiuota ilgąja galūne , pvz.: ataš, dekolt, es, fil, foj, karat, kup, rel, rezium, žel. Jie turi būti tariami kaip ir lietuviški žodžiai su kirčiuota galūne ė, pvz.: gėl.

 

§ 9. Dviejų balsių sandūra vadinama hiatu. Lietuvių bendrinėje kalboje tai retas reiškinys (gali atsirasti tik priešdėlio ir šaknies, dviejų šankų sandūroje). Hiatas dažniau pasitaiko tarptautiniuose žodžiuose. Bendrinės tarties normos reikalauja ištarti visus balsius, pvz.: ilgaaũsis, neapýkanta, neãtdaras, paaštrjo, paausỹs, paūmjo, paauglỹs; eksploatúoti, ideològija, koalcija, koeficieñtas, reabilitãcija, reagúoti, realzmas, teãtras, vãkuumas, virtuòzas.

Hiatas naikinamas tik tarptautiniuose žodžiuose. Kai susiduria i ir kitas balsis, įterpiamas j, pvz.: antibiòtikai, aukciònas, biliárdas, biogrãfija, dietà, čempiònas, klieñtas, kolekcionúoti, kuriòzas, pacieñtas, pensiònas, periòdas, potencialùs, radiãtorius, seriãlas, specialùs.

j neįterpiamas:

a) aiškios darybos žodžiuose, pvz.: polietilènas, triacetãtas,

b) žodžiuose, kur i ne balsis, o minkštumo ženklas, pvz.: liãpsusas, jubiliãtas, kompiùteris.

Kai susiduria kitas balsis ir i, galima tarti su j arba be jo, bet hiatas turi būti išlaikytas, pvz.: archazmas tarti archajzmas arba archa-zmas, altruzmas tarti altrujzmas arba altru-zmas, jėzutai tarti jėzujtai arba jėzu-tai.

 

§ 10. Bendrinės tarties normos reikalauja ie, uo išlaikyti (nevienbalsinti) ir kirčiuotame, ir nekirčiuotame skiemenyje. Vadinasi, reikia skirti žodžius: rkia – riẽkia, ódą – úodą, pešmas – piešmas, kopmas – kuopmas.

Toks vienbalsinimas nekirčiuotame skiemenyje susijęs su šių garsų trumpinimu. ie, uo neturi trumpųjų atitikmenų, todėl jie vienbalsinami ir tariami kaip trumpieji (ar pusilgiai) e, o. Kirčiuotame skiemenyje ie, uo vienbalsina dažniausiai kitakalbiai, besimokantys lietuvių kalbos.

 

§ 11. Lietuvių bendrinėje kalboje nekirčiuotų dvigarsių (dvibalsių ai, au, ei, ui ir mišriųjų dvigarsių al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur) dėmenys tariami trumpi.

Visų tvirtagalių dvigarsių antrieji dėmenys pailgėja, pavyzdžiui, nekirčiuotas laikù ir tvirtagalis lako, nekirčiuotas kamp, tvirtagalis kapas.

Tvirtapradžių dvigarsių pirmieji dėmenys a, e pailgėja. Pavyzdžiui, nekirčiuotas daikt ir tvirtapradis dáikto, nekirčiuotas kaln, tvirtapradis kálno.

Paklausykite pavyzdžių su tvirtapradžiais ir tvirtagaliais dvigarsiais: šáltas – katas, ámžius – skaba, bánkas – gañdas, dárbas – vagas, kéltis – mestis, témti – reti, sénti – reñgti, gérti – vekti, láimė – lakas, áugti – laũkas, léisti – kesti.

 

§ 12. Tarties normų požiūriu aktualūs mišrieji dvigarsiai su pirmaisiais dėmenimis u, i. Lietuvių bendrinėje kalboje tvirtapradžių ùl, ùm, ùn, ùr, l, m, n, r (ir sudėtinio dvibalsio ùi) pirmieji dėmenys turi būti ištariami trumpi, pvz.: pùlti, vlna. Todėl kirčiuodami šių dvigarsių tvirtapradę priegaidę žymime kairiniu kirčio ženklu. Stengiantis ištarti kuo trumpesnius šiuos balsius, dažnai pakeičiama dvigarsių priegaidė, o tai jau daug didesnė klaida nei pirmųjų dėmenų ilginimas.

Tokie pat trumpi turi būti ištariami ir tarptautiniuose žodžiuose vartojami mišrieji dvigarsiai su pirmaisiais dėmenimis o, pvz.: transpòrtas.

Dėl svetimų kalbų įtakos neretai ilginami tvirtagalių ul, um, un, ur, il, im, in, ir pirmieji dėmenys. Nenorminis šių dvigarsių tarimas niekaip nepateisinamas. Tai nėra tik tarties klaida, čia pakeičiama ir priegaidė (tai jau kirčiavimo klaida). Taip kalbantys žmonės visai neskiria šių dvigarsių priegaidės.

Paklausykite pavyzdžių su tvirtapradžiais ir tvirtagaliais dvigarsiais: jùngti – juñtamas, spnta – skliñdis, mrkčioti – mikti, mùistytis – mutas, gùrkšnis – gukti, lginti – igis, išnrti – ništi, užkmti – kišti, išvrti – pravikti, klti – kinų, lnkčioti – liñkti, grùmtis – grustas, mùrkdyti – mukti, pasilgti – paisti, nkstas – iñtakas, kùrmis – kučias, smlga – smikti, dùmti – dublas, rti – izti, šldyti – šitas, vlgyti – vikti, dùlkė – dukė, gnti – giñti, mnti – miñti.

 

§ 13. Priebalsių tarimo klaidų nedaug, jos nėra tokios gajos kaip balsių. Šių klaidų dažnai atsiranda dėl rašybos įtakos. Priebalsių rašyba, skirtingai nei balsių, ne visada rodo jų tarimą, nes rašant dažnai remiamasi morfologiniu principu, t. y. tas pačias reikšmines žodžio dalis stengiamasi užrašyti vienodai, nors jos gali būti skirtingai tariamos, pavyzdžiui, dẽga ir dègti turime tą pačią šaknį deg- ir rašyboje tai norime parodyti, nors antrajame žodyje tariamas priebalsis k.

Kitas pavyzdys mókesčiai. Čia turime daiktavardžio mókestis dgs. vard., kur t virto č. Stengiantis išlaikyti kuo mažiau nutolti nuo priesagos -est-, rašome ne š, o s.

Priebalsių tarimo klaidų gali ateiti ir iš kitų kalbų kartu su konkrečiais žodžiais, pavyzdžiui, l kai kada nederinimas žodyje asfáltas, kur jis turėtų būti ištartas kietasis.

 

§ 14. Priebalsių sandūroje lietuvių bendrinės tarties normos reikalauja tarti vienodo skardumo priebalsius, t. y. arba skardžiuosius (b, d, g, z, ž, h, dz, dž), arba dusliuosius (p, t, k, s, š, ch, f, c, č), pvz.: vèžk reikia tarti [vèšk], bagsi tarti [baksi], vèsdavo tarti [vèzdavo].

Pagal skardumą / duslumą priebalsiai sudaro poras: p – b, t – d, k – g, s – z, š – ž (poros nariai vienas nuo kito skiriasi tik vienu požymiu – skardumu, t. y. juos tariant balso stygos arba virpa, arba nevirpa).

Tariant priebalsių samplaiką pagal paskutinį priebalsį pasirenkamas atitinkamas poros narys, pavyzdžiui, vèžk paskutinis samplaikos -žk- priebalsis yra duslusis k, todėl reikia tarti ne ž, o duslųjį šios poros priebalsį š: [vèšk]; vèsdavo paskutinis samplaikos -sd- priebalsis yra skardusis d, todėl reikia tarti ne s, o skardųjį šios poros priebalsį z: [vèzdavo].

Paklausykite pavyzdžių: ryžtngas žiñgsnis, nebk gobšuõlis, apgráužtas obuolỹs, lipdinia š mólio, sisdavo pe rankàs,  pasirýžk nesigráužti dl mãžmožių, ksdavo skausmùs, gžčioti pečias.

 

§ 15. Yra dar vienas priebalsių samplaikų derinimo atvejis. Tai priebalsių s, z, dz, c ir š, ž, dž, č derinimas pagal tarimo vietą (pirmieji tariami liežuviui liečiant dantis, antrieji – alveoles, tai gomurio dalis, prasidedanti iškart už dantų). Jie irgi sudaro poras: s – š, z – ž, dz – dž, c – č.

Jeigu žodyje atsiranda du tokie priebalsiai, pirmasis prisitaiko prie tolesnio priebalsio, pvz.: vabzdži tariama [vabždži], rpesčių tariama [rpeščių].

Paklausykite pavyzdžių: patekite pavyzdži, pamišk rpesčius, paglósčiau kãtę, skrùzdžių tãkas, apsisáugoti nuõ vabzdži, anksčiaũ susitkdavome dažniaũ.

 

§ 16. Du gretimi vienodi priebalsiai vadinami geminata, pvz.: pùsseserė, pérrėžė. Geminatos atsiranda priešdėlio ir šaknies, dviejų šaknų sandūroje. Lietuvių bendrinės kalbos normos reikalauja tarti tik vieną priebalsį, pirmasis praleidžiamas (vyksta degeminacija), pvz.: pùsseserė, pérrėžė. Nenorminis geminatų tarimas atsiranda tik skaitant tekstą ar labai lėtai kalbant.

Jeigu du gretimi priebalsiai skiriasi tik vienu požymiu (skardumu ar tarimo vieta), tada šių priebalsių supanašėjimo (asimiliacijos) rezultatas – du vienodi priebalsiai. Pavyzdžiui, žodyje išskabia vyksta asimiliacija pagal tarimo vietą (isskabia) ir degeminacija, todėl tariame [iskabia].

Paklausykite pavyzdžių: pùsseserė vską pérrašė  švárraštį, užsiaugnome bùlvių, išsáugokime gatą, išsiskledęs gėls žedas, ùžsienio naujenos, skausmngas išsiskyrmas, tiesióg užsimérk, užšóko añt tvorõs, išsváidė dáiktus.

 

§ 17. Lietuvių kalboje priebalsiai gali būti kietieji ir minkštieji (išskyrus j, kuris visada tik minkštasis). Minkštieji priebalsiai vartojami:

a) prieš balsius, e, ę, i, y, į, ė ir balsiais e, i prasidedančius dvigarsius, pavyzdžiui, žodyje léisime visi priebalsiai minkštieji, nes jie eina prieš ei, e, i;

b) prieš kitą minkštąjį priebalsį, pavyzdžiui, žodyje išléisti l ir t minkštieji, nes eina prieš ei, i; o š ir s minkštieji, nes eina prieš minkštąjį priebalsį;

c) prieš išnykusį j (įprasta rašyba ten rašomas minkštumo ženklelis i, kuris ir yra priebalsio minkštumo rodiklis), pavyzdžiui, ger – gerù – geriù. Žodyje ger r yra minkštasis, nes vartojamas prieš i, žodyje gerù – kietasis, nes vartojamas prieš u. Žodyje geriù yra minkštumą rodo minkštumo ženklelis.

Dėl svetimų kalbų įtakos nederinami pagal minkštumą ne tik priebalsių samplaikose (a), bet ir tiesiogiai prieš balsį vartojami priebalsiai (b), pvz.:

a) asfáltas tartinas kietasis l, nes toliau eina kietasis t; koncèrtas tartinas n minkštasis, nes tolesnis c yra minkštasis;

b) procèsas, licjus tartini c minkštieji, nes eina prieš balsius e, ė; šašlýkas šl minkštieji, nes tolesnis balsis yra y.

Išmokti taisyklingai tarti tokius žodžius nereikia didesnių pastangų: užtenka tai įsidėmėti. Išimtys čia yra tik kai kurie terminai, kitų kalbų posakiai ar iš tradicijos tariami žodžiai, pvz.: álfa galima tarti ál'fa, vòltas – vòl'tas, sálto mortãle – sál'to mortãle, pòlka – pòl'ka, válsas – vál'sas.

 

§ 18. Kartais pasitaiko pavienių tarties normų pažeidimų, susijusių su netaisyklingu j vartojimu lietuviškuose žodžiuose.

  • j tariamas, bet nerašomas šaknies pradžioje prieš ie, pvz., eško, ievà, išmas, paeško;
  • j netariamas ir nerašomas šaknies pradžioje prieš i, ė, pvz., suro, pàėmė.