Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis būna šiek tiek atsitraukęs atgal, nusileidęs žemyn, šonai neliečia kietojo gomurio pakraščių, burna plačiai pražiota. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvio priešakinė dalis artėja prie dantų (jeigu minkštasis – prie alveolių), apatinis žandikaulis ir liežuvis kyla, susidaro gan uždara pertvara, tačiau oras prasiskverbia pro liežuvio šonus.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Minkštasis gomurys pakilęs ir nepraleidžia oro į nosies ertmę. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Tvirtapradžių pailgėja ir įtemptesnis yra pirmasis dėmuo [ɑˑl], [ɑˑlʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɐlˑ], [ɐlʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Valgis
[²ˈʋɐlʲˑɡʲɪs]
Baltas
[¹ˈbɑˑltɐs]
Patalpa
[pɐtɐlˈpɐ]
Balta
[bɐlˈtɐ]
Įprasta rašyba užrašomas al raidėmis.