Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis būna šiek tiek atsitraukęs atgal, nusileidęs žemyn, šonai neliečia kietojo gomurio pakraščių, burna plačiai pražiota. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: lūpos sučiaupiamos, apatinis žandikaulis ir liežuvis kyla, susidaro aklina pertvara. Liežuvio galiukas artėja prie apatinių priešakinių dantų. Minkštasis gomurys nusileidžia žemyn, atsitraukia nuo užpakalinės ryklės sienelės. Dalis oro išeina pro nosies ertmę, kita dalis patenka į burnos ertmę ir jau be sprogimo išeina pravėrus lūpas.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Tvirtapradžių pailgėja ir įtemptesnis yra pirmasis dėmuo [ɑˑm], [ɑˑmʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɐmˑ], [ɐmʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Kampas
[²ˈkɐmˑpɐs]
Samprata
[¹ˈsɑˑmprɐtɐ]
Gamta
[ɡɐmˈtɐ]
Samdyti
[sɐmʲ¹ˈdʲiːtʲɪ]
Įprasta rašyba užrašomas am raidėmis.