Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis būna šiek tiek atsitraukęs atgal, nusileidęs žemyn, šonai neliečia kietojo gomurio pakraščių, burna plačiai pražiota. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: apatinis žandikaulis ir liežuvis kyla, liežuvio priešakinė dalis prisispaudžia prie priešakinių dantų, šonai – prie šoninių dantų. Susidaro aklina pertvara. Minkštasis gomurys nusileidžia žemyn, atsitraukia nuo ryklės sienelių ir praleidžia orą į nosies ertmę. Oras išeina pro nosies ertmę.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Tvirtapradžių pailgėja ir įtemptesnis yra pirmasis dėmuo [ɑˑn], [ɑˑnʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɐnˑ], [ɐnʲˑ].

Prieš priebalsius k, g antrasis dėmuo yra liežuvio užpakalinis gomurio užpakalinis. Todėl tariant antrąjį dėmenį liežuvio užpakalinė dalis priartėja prie gomurio užpakalinės dalies. Transkribuojant žymima [ɑˑŋ], [ɑˑŋʲ], [ɐŋˑ], [ɐŋʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Bandymas
[²ˈbɐnʲˑdʲiːmɐs]
Sandara
[¹ˈsɑˑndɐrɐ]
Banga
[bɐŋˈɡɐ]
Valanda
[ʋɐlɐnˈdɐ]
Įprasta rašyba užrašomas an raidėmis.