Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Kalbos padargai

Balsiai Priešakiniai Užpakaliniai Kintamieji Priebalsiai Sprogstamieji Pučiamieji Sklandieji Afrikatos
Kietosios Dusliosios Skardžiosios
Liežuvio priešakinės dantinės ʦ ʣ
Liežuvio priešakinės alveolinės / postalveolinės ʧ ʤ
Minkštosios Dusliosios Skardžiosios
Liežuvio priešakinės dantinės ʦʲ ʣʲ
Liežuvio priešakinės alveolinės / postalveolinės ʧʲ ʤʲ
Dvigarsiai Dvibalsiai Mišrieji dvigarsiai

Tarimo pradžioje liežuvio priešakinė dalis priartėja prie priešakinių dantų, plačiai liečia visą kietojo gomurio priešakinę dalį (panašiai, kaip ir tariant [t]). Susidaro aklina uždaruma. Liežuvio šonai prisiglaudę prie šoninių dantų. Minkštasis gomurys pakilęs, nepraleidžia oro į nosies ertmę. Lūpos praviros, šiek tiek patemptos į šalis.

Iš tokios padėties liežuvio priešakinė dalis šiek tiek atsitraukia ir ištariama labai trumpa antroji dalis [s]. Nuo pirmojo dėmens uždarumos prie antrojo dėmens pereinama sklandžiai, be sprogimo. Balso stygos nevirpa.


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Cukrus
[ˈʦʊkrʊs]
Caras
[²ˈʦɑːrɐs]
Hercas
[¹ˈɣʲɛrʦɐs]
Hercogas
[¹ˈɣʲɛrʦɔɡɐs]
Įprasta rašyba užrašomas c raide.