Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis šiek tiek pasislinkęs į priekį, šonai šiek tiek liečia šoninius dantis ir kietojo gomurio pakraščius, burna pražiota, lūpų anga vidutinė, jos neaktyvios. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: lūpos sučiaupiamos ir susidaro aklina pertvara. Liežuvio galiukas nusileidžia prie apatinių priešakinių dantų. Dalis oro išeina pro nosies ertmę, kita dalis patenka į burnos ertmę ir jau be sprogimo išeina pravėrus lūpas.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Tvirtapradžių pailgėja ir įtemptesnis yra pirmasis dėmuo [æˑm], [æˑmʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɛmˑ], [ɛmʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Tempas
[²ˈtʲɛmˑpɐs]
Lempa
[¹ˈlʲæˑmpɐ]
Kempinė
[kʲɛmʲˈpʲɪnʲeː]
Semtuvas
[sʲɛmˈtʊʋɐs]
Įprasta rašyba užrašomas em raidėmis.