Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis šiek tiek pasislinkęs į priekį, šonai šiek tiek liečia šoninius dantis ir kietojo gomurio pakraščius, burna pražiota, lūpų anga vidutinė, jos neaktyvios. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvis kyla, jo priešakinė dalis prisispaudžia prie priešakinių dantų, šonai - prie šoninių dantų. Susidaro aklina pertvara. Oras išeina pro nosies ertmę.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Tvirtapradžių pailgėja ir įtemptesnis yra pirmasis dėmuo [æˑn], [æˑnʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɛnˑ], [ɛnʲˑ].

Prieš priebalsius k, g antrasis dėmuo yra liežuvio užpakalinis gomurio užpakalinis. Todėl tariant antrąjį dėmenį liežuvio užpakalinė dalis priartėja prie gomurio užpakalinės dalies. Transkribuojant žymima [æˑŋ], [æˑŋʲ], [ɛŋˑ], [ɛŋʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Bendras
[²ˈbʲɛnˑdrɐs]
Tuksenti
[tʊk¹ˈsʲæˑnʲtʲɪ]
Kentėti
[kʲɛnʲ¹ˈtʲeːtʲɪ]
Menkai
[mʲɛŋ²ˈkɐɪˑ]
Įprasta rašyba užrašomas en raidėmis.