Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis šiek tiek pasislinkęs į priekį, šonai šiek tiek liečia šoninius dantis ir kietojo gomurio pakraščius, burna pražiota, lūpų anga vidutinė, jos neaktyvios. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvio galiukas kyla ir priartėja prie alveolių, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla. Iš plaučių pučiamas oras suvirpina liežuvio galiuką ir tariamas [r].

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Minkštasis gomurys pakilęs ir nepraleidžia oro į nosies ertmę. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Tvirtapradžių pailgėja ir įtemptesnis yra pirmasis dėmuo [æˑr], [æˑrʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɛrˑ], [ɛrʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Perlas
[²ˈpʲɛrˑlɐs]
Beržas
[¹ˈbʲæˑrʒɐs]
Vertybė
[ʋʲɛrʲ¹ˈtʲiːbʲeː]
Mergina
[mʲɛrʲɡʲɪˈnɐ]
Įprasta rašyba užrašomas er raidėmis.