Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Priebalsiai

Priebalsius tariant oro srovė tam tikroje vietoje sutinka kalbos padargų sudarytas kliūtis. Kalbos padargai kliūties įveikimo momentu labiau įtempiami. Priebalsiai yra periferinė skiemens dalis, jie vieni paprastai nesudaro skiemens.

Pagal tai, kaip oro srovė įveikia kalbos padargų sudarytą kliūtį, priebalsiai skirstomi į:

  • Sprogstamuosius priebalsius, kuriuos tariant kalbos padargai sudaro akliną uždarumą, padidinus slėgį, oro srovė labai greitai prasiveržia pro kliūtį.

  • Pučiamuosius priebalsius, kuriuos tariant kalbos padargai sudaro ankštumą, pro kurią oras vienoda srove pučiamas.

  • Sklandžiuosius priebalsius, kuriuos tariant kalbos padargai arba sudaro ankštumą, arba kliūtį, kuri apeinama. Sklandieji dar skirstomi į:

    • Paprastuosius tariant oro srovė išpučiama tolygiai, be didesnės trinties į kalbos padargų sieneles.

    • Nosinius tariant oras išpučiamas pro nosį: minkštasis gomurys ir liežuvėlis nusileidžia, atsitraukia nuo ryklės sienelių ir oras laisvai gali eiti į nosies ertmę.

    • Šoninius tariant liežuvio priešakinė dalis priartėja prie priešakinių dantų ar alveolių, bet tarp liežuvio šonų ir dantų lieka tarpas, pro kurį ir praeina oras.

    • Virpamuosius tariant liežuvio galiukas labai greitai priartėja ir atsitraukia nuo alveolių ir leidžia orui išeiti. Tokių dūžių gali būti vienas du.

  • Afrikatas, kurios yra kintamos artikuliacijos, sudarytos iš glaudžiai sutapusių dviejų dėmenų: pučiamojo ir sprogstamojo segmento.