Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis būna atsitraukęs atgal, užpakalinė dalis pakilusi aukštyn, šonai truputį liečia kietojo gomurio užpakalinės dalies kampus, lūpų anga siauroka, jos šiek tiek atkištos į priekį. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvio priešakinė dalis prisispaudžia prie priešakinių dantų, šonai - prie šoninių dantų. Susidaro aklina pertvara. Oras išeina pro nosies ertmę.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Kirčiuotų tvirtapradžių pirmasis dėmuo kokybiškai panašus į trumpąjį [ʊ], todėl transkribuojant pasirenkamas trumpojo balsio rašmuo [ʊn], [ʊnʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ʊnˑ], [ʊnʲˑ].

Prieš priebalsius k, g antrasis dėmuo yra liežuvio užpakalinis gomurio užpakalinis. Todėl tariant antrąjį dėmenį liežuvio užpakalinė dalis priartėja prie gomurio užpakalinės dalies. Transkribuojant žymima [ʊŋ], [ʊŋʲ], [ʊŋˑ], [ʊŋʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Sunkiai
[²ˈsʊŋʲˑkʲɛɪ]
Mėšlungis
[mʲeːʃ¹ˈlʊŋʲɡʲɪs]
Punktualus
[pʊŋktʊ.ɐˈlʊs]
Sunkokas
[sʊŋ¹ˈkoːkɐs]
Įprasta rašyba užrašomas un raidėmis.