Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis būna šiek tiek atsitraukęs atgal, nusileidęs žemyn, šonai neliečia kietojo gomurio pakraščių, burna plačiai pražiota. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvis dar traukiasi atgal, kyla aukštyn, šonai pradeda liesti kietojo gomurio užpakalinės dalies kampus, lūpos atsikiša į priekį, lūpų anga siaurėja.

Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Nekirčiuoto ar tvirtagalio dvibalsio pirmasis dėmuo dėl tolesnio lūpinio balsio yra lūpinamas ir žymimas [ɒ]. Tvirtapradžių dvibalsių pailgėja ir įtemptesnis yra pirmasis dėmuo [ɑˑʊ] (todėl transkribuojant pasirenkamas ilgojo balsio rašmuo), tvirtagalių – antrasis [ɒʊˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Laukas
[²ˈlɒʊˑkɐs]
Pasaulis
[pɐ¹ˈsɑˑʊlʲɪs]
Šaunus
[ʃɒʊˈnʊs]
Plaukai
[plɒʊ²ˈkɐɪˑ]
Įprasta rašyba užrašomas au raidėmis.