Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis būna šiek tiek atsitraukęs atgal, nusileidęs žemyn, šonai neliečia kietojo gomurio pakraščių, burna plačiai pražiota. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: apatinis žandikaulis ir liežuvis kyla, liežuvis pasislenka į priekį, galiukas priartėja prie alveolių. Iš plaučių pučiamas oras suvirpina liežuvio galiuką ir tariamas [r].

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Minkštasis gomurys pakilęs ir nepraleidžia oro į nosies ertmę. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Tvirtapradžių pailgėja ir įtemptesnis yra pirmasis dėmuo [ɑˑr], [ɑˑrʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɐrˑ], [ɐrʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Daržas
[²ˈdɐrˑʒɐs]
Sargas
[¹ˈsɑˑrɡɐs]
Šarvai
[ʃɐr²ˈʋɐɪˑ]
Darbinis
[dɐrʲˈbʲɪnʲɪs]
Įprasta rašyba užrašomas ar raidėmis.