Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis pasislinkęs į priekį, jo galiukas nusileidęs prie apatinių priešakinių dantų, vidurinė ir priešakinė dalis aukštai pakilusi, šonai plačiai liečia kietojo gomurio pakraščius, burna pravira, lūpų kampučiai patempti. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: lūpos sučiaupiamos ir susidaro aklina pertvara. Liežuvio galiukas nusileidžia prie apatinių priešakinių dantų. Dalis oro išeina pro nosies ertmę, kita dalis patenka į burnos ertmę ir jau be sprogimo išeina pravėrus lūpas.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Kirčiuotų tvirtapradžių pirmasis dėmuo kokybiškai panašus į trumpąjį [ɪ], todėl transkribuojant pasirenkamas trumpojo balsio rašmuo [ɪm], [ɪmʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɪmˑ], [ɪmʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Šimtas
[²ˈʃʲɪmˑtɐs]
Gimti
[¹ˈɡʲɪmʲtʲɪ]
Rimtai
[rʲɪm²ˈtɐɪˑ]
Gimtinė
[ɡʲɪmʲˈtʲɪnʲeː]
Įprasta rašyba užrašomas im raidėmis.