Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis pasislinkęs į priekį, jo galiukas nusileidęs prie apatinių priešakinių dantų, vidurinė ir priešakinė dalis aukštai pakilusi, šonai plačiai liečia kietojo gomurio pakraščius, burna pravira, lūpų kampučiai patempti. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvio galiukas priartėja prie alveolių, lūpos užima neutralią padėtį. Iš plaučių pučiamas oras suvirpina liežuvio galiuką ir tariamas [r].

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Minkštasis gomurys pakilęs ir nepraleidžia oro į nosies ertmę. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Kirčiuotų tvirtapradžių pirmasis dėmuo kokybiškai panašus į trumpąjį [ɪ], todėl transkribuojant pasirenkamas trumpojo balsio rašmuo [ɪr], [ɪrʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɪrˑ], [ɪrʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Kirminas
[²ˈkʲɪrˑʲmʲɪnɐs]
Žirnis
[¹ˈʒʲɪrʲnʲɪs]
Mirkyti
[mʲɪrʲ¹ˈkʲiːtʲɪ]
Kirpykla
[kʲɪrʲpʲiːˈklɐ]
Įprasta rašyba užrašomas ir raidėmis.