Priebalsynas

 

Pasaulio kalbų priebalsiai sisteminami ir aprašomi naudojantis Tarptautinės fonetikos asociacijos sudaryta priebalsių schema

Lietuvių kalbos priebalsių suvestinė, parengta remiantis minėta schema, pateikiama žemiau.

Kairiajame stulpelyje surašytos priebalsių grupės pagal tarimo būdą, t. y. kokią kliūtį sudaro kalbos padargai ir kaip ji įveikiama ar aplenkiama. Priebalsiai pagal šį požymį skirstomi į:

  • sprogstamuosius priebalsius, kuriuos tariant susidariusi aklina pertvara (uždaruma) tarsi susprogdinama: [p, pʲ, b, bʲ, t, tʲ, d, dʲ, k, kʲ, g, gʲ];
  • pučiamuosius priebalsius, kuriuos tariant kalbos padargai tik priartėja vienas prie kito: [s, sʲ, z, zʲ, ʃ, ʃʲ, ʒ, ʒʲ, f, fʲ, x, xʲ, ɣ, ɣʲ];
  • kintamos artikuliacijos priebalsius – afrikatas, kurias tariant iš pradžių susidaro uždaruma, bet sprogimas labai silpnas ir sklandžiai pereina į pučiamąją fazę: [t͡s, t͡sʲ, t͡ʃ, t͡ʃʲ, d͡z, d͡zʲ, d͡ʒ, d͡ʒʲ];
  • nosinius priebalsius, kuriuos tariant susidaro uždaruma, bet kliūtis ne įveikiama, o aplenkiama, oras skverbiasi pro nosį: [m, mʲ, n, nʲ, ŋ, ŋʲ];
  • virpamuosius priebalsius, kuriuos tariant liežuvis priartėja prie alveolių ir atsitraukia, dalis oro išeina, vėl liežuvis priartėja ir atsitraukia: [r, rʲ];
  • sklandžiuosius paprastuosius, kuriuos tariant kalbos padargai sudaro platesnį plyšį, nei tariant pučiamuosius, susidaro gana skambus, balsingas garsas: [j, ʋ, ʋʲ];
  • šoninius sklandžiuosius, kuriuos tariant oras pučiamas pro liežuvio šonus: [l, lʲ].

Priebalsių tarimo vieta aprašoma nurodant du kalbos padargus: aktyvųjį ir pasyvųjį. Aktyvusis kalbos padargas (lūpos, liežuvis) prisiglaudžia ar priartėja prie pasyviojo (dantų ar kurios nors gomurio dalies) ir sudaro uždarumą arba plyšį. Kalbos padargų schemą rasite čia

  • Abilūpiniai priebalsiai tariami suglaudus lūpas: [b, bʲ, p, pʲ, m, mʲ].
  • Lūpų dantinius priebalsius tariant apatinė lūpa priartėja prie viršutinių dantų: [ʋ, ʋʲ, f, fʲ].
  • Liežuvio priešakinė dalis gali priartėti prie priešakinių dantų, alveolių, postalveolių. Nuo pasyviojo kalbos padargo priklausys, kurį priebalsį ištarsime: dantinį, alveolinį, postalveolinį. Riba tarp visų pogrupių nėra ryški, ypač tarp alveolinių ir postalveolinių. Todėl alveoliniai ir postalveoliniai priebalsiai lentelėje pateikiami kartu. Lietuvių kalboje dantiniais laikomi: [d, dʲ, t, tʲ, l, n, nʲ, s, sʲ, z, zʲ, t͡s, t͡sʲ, d͡z, d͡zʲ]. Alveoliniai ar postalveoliniai yra: [r, rʲ, lʲ, ʃ, ʃʲ, ʒ, ʒʲ, t͡ʃ, t͡ʃʲ, d͡ʒ, d͡ʒʲ].
  • Tariant liežuvio vidurinius gomurio vidurinius liežuvio vidurinė dalis aukštai pakyla prie kietojo gomurio: [j, k, kʲ, g, gʲ, x, xʲ, ɣ, ɣʲ, ŋʲ].
  • Jei liežuvio užpakalinė dalis liečiasi prie minkštojo gomurio, tariami liežuvio užpakaliniai gomurinio užpakaliniai: [k, g, x, ɣ, ŋ].

Priebalsiai pagal balso stygų (ne)dalyvavimą skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius. Pagal šį artikuliacinį požymį kai kurie lietuvių kalbos priebalsiai sudaro poras: [b – p, bʲ – pʲ, d – t, dʲ – tʲ, g – k, gʲ – kʲ, z – s, zʲ – sʲ, ʒ – ʃ, ʒʲ – ʃʲ, d͡z – t͡s, d͡zʲ – t͡sʲ, d͡ʒ – t͡ʃ, d͡ʒʲ – t͡ʃʲ,  ɣ – x, ɣʲ – xʲ]. Lentelėje langelių kairėje pusėje parašyti duslieji priebalsiai, dešinėje – skardieji.  Priebalsiai [l, m, n, ŋ, r, ʋ] visada tik skardieji, jie neturi dusliųjų porininkų.

Visi lietuvių kalbos priebalsiai, išskyrus [j], gali būti ir kietieji, ir minkštieji: [b – bʲ, d – dʲ, g – gʲ, k – kʲ, p – pʲ, t – tʲ, l – lʲ, m – mʲ, n – nʲ, ŋ – ŋʲ, r – rʲ, ʋ – ʋʲ, s – sʲ z – zʲ, ʃ – ʃʲ, ʒ – ʒʲ, x – xʲ, f – fʲ, ɣ – ɣʲ, t͡s – t͡sʲ, d͡z – d͡zʲ, t͡ʃ – t͡ʃʲ, d͡ʒ – d͡ʒʲ]. Lentelėje langelyje viršuje parašytas kietasis, apačioje minkštasis priebalsis. [j] visada tik minkštasis.