Viena iš svarbiausių lietuvių kalbos balsių ypatybių yra jų trukmė (kiek laiko tariame balsį, kiek laiko skamba balsis). Pagal tai balsiai skirstomi į ilguosius ir trumpuosius.
Ilgieji balsiai yra tariami ilgai, kalbos padargai įsitempia. Šiuos balsius galima tęsti, pavyzdžiui, sesę, lokys, zuikį, sūnų, košė
Trumpuosius balsius tariame trumpai, kalbos padargai nedaug įsitempia, pavyzdžiui, sena, kiškis, kitu, gali
Balsės a ir e gali žymėti ir ilguosius, ir trumpuosius balsius, pavyzdžiui, seną, mamą
Balsė o taip pat gali žymėti ir ilgąjį, ir trumpąjį balsį. Ilgąjį balsį ji žymi senuose, paveldėtuose lietuviškuose žodžiuose (pavyzdžiui, lova, stovi
Lietuvių bendrinėje kalboje ilgųjų balsių, žymimų nosinėmis ir nenosinėmis raidėmis, tarimas nesiskiria, pavyzdžiui, rąstas – rastas, skųsti – pūsti, drįsti – klysti
Paklausykite ir palyginkite ilgųjų ir trumpųjų balsių tarimą: pyktų – pigtų, pila – pylė, rūpės – trupės, rąstų – rastų, kęstų – gestų, rito – ryto, pusto – pūsti
Prie ilgųjų balsių priskiriami ir kintamojo tarimo ie, uo. Juos tariame labai sklandžiai, tarsi vieną balsį, ribos tarp dėmenų nėra, kurio nors vieno balsio pabrėžimo dažniausiai negirdime, pavyzdžiui, vienas, uodą
Prisiminkite!
Visada ilgai tariame balsius, kurie žymimi nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų, ilgosiomis balsėmis y, ū, o, ė, dviraidžiais ie, uo. Visada trumpai tariame balsius, kurie žymimi trumposiomis raidėmis i, u. Raidėmis a, e, o žymimi garsai gali būti tariami dvejopai (kaip ilgieji arba kaip trumpieji).
