Kai kuriuose žodžiuose raidė i žymi ne tik trumpąjį balsį, bet yra ir priebalsių minkštumo ženklas, kuris rašomas ten, kur seniau lietuvių kalboje buvo tariamas j.
Raidę i rašome, bet netariame prieš u, ū, ų, o, a, ą, uo ir u, a prasidedančius dvibalsius ar mišriuosius dvigarsius.
Lietuvių kalboje nėra dvibalsių su pirmuoju dėmeniu i (iu, io, ia). Vadinasi, tokiais atvejais raidė i žymi ankstesnio priebalsio minkštumą.
Po minkštumo ženklo balsiai u ir o tariami kiek kitaip (liežuvis pasislenka arčiau prie priešakinių dantų), pavyzdžiui, geru – geriu, šoko – šokio, sunku – sunkiu
.
Jei po minkštumo ženklo eina balsis a, jį tariame kaip e, bet rašome ia, pavyzdžiui, gerą – geria
.
Dvibalsius ai, au po minkštumo ženklo tariame kaip ei, eu, palyginkite, šaudo – šiaudo
. Kiti pavyzdžiai: kiaulė, keliai, seniai, griauna, džiaugsmas
.
Taigi minkštieji priebalsiai tariami ne tik tada, kai jie eina prieš raidėmis e, ę, ė, i, y, į žymimus balsius, bet ir prieš minkštumo ženklą, pavyzdžiui, žodžiuose geri
ir geriu
turime minkštuosius r.
Prisiminkite!
Raidė i gali žymėti ne balsį, bet ankstesnio priebalsio minkštumą. Po minkštumo ženklo i balsis a tariamas kaip e, kiti balsiai tariami liežuvį paslinkus šiek tiek į burnos priekį.
