Mokslo ar mokymo reikmėms naudojamos ne įprastos abėcėlės raidės, o garsai užrašomi specialiais simboliais. Toks perrašymas, kai stengiamasi fiksuoti tarimo ypatumus, vadinamas transkripcija.
Pasaulio kalbų garsai dažniausiai užrašomi naudojantis Tarptautinės fonetikos asociacijos sudaryta abėcėle. Su ja galite susipažinti čia.
Žemiau lentelėje pateikiama visos lietuvių kalbos abėcėlės raidės ir garsyno garsai, užrašyti Tarptautinės fonetikos asociacijos abėcėle. Galite matyti, kad ne visi garsai vienodai užrašomi įprasta rašyba ir transkripcija.
Šioje lentelėje nėra kintamojo tarimo ie, uo, kurie užrašomi [iɛ], [uɔ].
Lentelėje vartojamų simbolių reikšmės:
[ ] fonetiškai transkribuotas garsas
ː balsių ilgumas
ʲ minkštasis priebalsis
Transkribuojant rišlų tekstą reikia daugiau simbolių:
[ ]
fonetiškai transkribuotas žodis ar garsas, pavyzdžiui, žodis nam [nɐ²ˈmuː]
ˈ
kirtis, pavyzdžiui, [nɐ²ˈmuː]
¹ˈ
tvirtapradė priegaidė, pavyzdžiui, žodyje bártis [¹ˈbɑˑrʲtʲɪs]
²ˈ
tvirtagalė priegaidė, pavyzdžiui, [nɐ²ˈmuː]
ˑ
pusilgumas, pavyzdžiui, žodyje bártis [¹ˈbɑˑrʲtʲɪs]
̟
papriešakėjęs balsis (užpakalinės eilės balsiai po minkštumo ženklo i), pavyzdžiui, žodyje geriù [ɡjɛˈrjʊ̟]
ǁ
intonacinės frazės pabaiga
ǀ
vidinės frazės pabaiga
↗
pagrindinio tono kilimas
↘
pagrindinio tono kritimas
↑
intensyvumo didėjimas
↓
intensyvumo mažėjimas
ꜛ
tono šuolis aukštyn
ꜜ
tono šuolis žemyn
ꜟ
loginis kirtis
‿
žodžių šlijimas
Raidės, jų junginiai
Raidės pavadinimas
Garsas
Raidės, jų junginiai
Raidės pavadinimas
Garsas
A a
a
[ɑː] [ɐ]
J j
jot
[j]
Ą ą
a nosinė
[ɑː]
K k
ka
[k] [kʲ]
B b
bė
[b] [bʲ]
L l
el
[l] [lʲ]
C c
cė
[ʦ] [ʦʲ]
M m
em
[m] [mʲ]
Ch ch
cha
[x] [xʲ]
N n
en
[n] [nʲ]
Č č
čė
[ʧ] [ʧʲ]
O o
o
[oː] [ɔ]
D d
dė
[d] [dʲ]
P p
pė
[p] [pʲ]
Dz dz
dzė
[ʣ] [ʣʲ]
R r
er
[r] [rʲ]
Dž dž
džė
[ʤ] [ʤʲ]
S s
es
[s] [sʲ]
E e
e
[æː] [ɛ]
Š š
eš
[ʃ] [ʃʲ]
Ę ę
e nosinė
[æː]
T t
tė
[t] [tʲ]
Ė ė
ė
[eː]
U u
u
[ʊ]
F f
ef
[f] [fʲ]
Ų ų
u nosinė
[uː]
G g
gė
[ɡ] [ɡʲ]
Ū ū
u ilgoji
[uː]
H h
ha
[ɣ] [ɣʲ]
V v
vė
[ʋ] [ʋʲ]
I i
i
[ɪ]
Z z
zė
[z] [zʲ]
Į į
i nosinė
[iː]
Ž ž
žė
[ʒ] [ʒʲ]
Y y
i ilgoji
[iː]
Kaip pavyzdys pateikiamas Sauliaus Čiučelio įgarsintas Antoine’o de Saint Exupéry „Mažojo princo“ 20-asis skyrius.
Tačiau išėjo taip, kad mažasis princas, ilgai žygiavęs per smėlį, uolas ir sniegą, pagaliau atrado kelią. O visi keliai veda pas žmones.
– Laba diena, – tarė jis.
Prieš jį buvo daržas, pilnas žydinčių rožių.
– Laba diena, – tarė rožės.
Mažasis princas pasižiūrėjo į jas. Jos visos buvo panašios į jo gėlę.
– Kas jūs esate? – paklausė jis suglumęs.
– Mes rožės, – atsakė rožės.
– A! – ištarė mažasis princas…
Ir jis pasijuto didžiai nelaimingas. Jo gėlė jam pasakojo, kad esanti viena tokia visame pasaulyje. O štai jų yra penketas tūkstančių, visiškai tokių pat, viename darže!
„Ji labai įširstų, – tarė jis sau, jei gautų tai pamatyti… Baisiai kosėtų ir apsimestų visai mirštanti, kad neapsijuoktų prieš mane. O aš turėčiau dėtis ją slaugąs, nes, norėdama ir mane nužeminti, ji iš tikrųjų mirtų…“
Paskui jis vėl tarė sau: „Maniau, kad esu toks turtingas – turiu vienintelę gėlę, o aš beturįs tik paprastą rožę. Su ja ir tais savo trimis ugnikalniais, kurių vienas galbūt jau amžinai užgesęs, esu ne kažin koks princas…“ Ir, atsigulęs į žolę, jis apsiverkė.
