Visos kurios nors kalbos rašto raidės sudaro tos kalbos raidyną, arba abėcėlę. Lietuvių kalbos raidyną (abėcėlę) sudaro 32 raidės.
Raidės
Raidės pavadinimas
Raidės
Raidės pavadinimas
A a
a
K k
ka
Ą ą
a nosinė
L l
el
B b
bė
M m
em
C c
cė
N n
en
Č č
čė
O o
o
D d
dė
P p
pė
E e
e
R r
er
Ę ę
e nosinė
S s
es
Ė ė
ė
Š š
eš
F f
ef
T t
tė
G g
gė
U u
u
H h
ha
Ų ų
u nosinė
I i
i
Ū ū
u ilgoji
Į į
i nosinė
V v
vė
Y y
i ilgoji
Z z
zė
J j
jot
Ž ž
žė
Mūsų raidyne 12 raidžių žymi balsius (a, ą, e, ę, ė, į, i, y, u, ų, ū, o) ir 20 raidžių žymi priebalsius (b, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž). Tačiau šis kiekis nesutampa su garsų kiekiu: balsių yra 11, priebalsių – 45. Tolesniuose skyriuose juos aptarsime išsamiau.
Balsiai yra skambūs garsai, nes jie tariami atvira burna, oras laisvai išpučiamas (pavyzdžiui, a žodyje takas
, e ir i žodyjemedis
, y, a, ė ir į žodyje pyragėlį
). Balsius (garsus) žyminčios raidės vadinamos balsėmis.
Priebalsiai tariami uždaresne burna, oras sutinka užtvarų, todėl šitie garsai ne tokie skambūs (pavyzdžiui, k žodyje akį
, s žodyje sausas
, š, k ir t žodyje šakutė
, m, n, l, s žodyje mėnulis
). Priebalsius (garsus) žyminčios raidės vadinamos priebalsėmis.
Pavyzdžiui, žodyje pyragėlis
turime penkis priebalsius p, r, g, l, s ir keturis balsius y, a, ė, i. Kai tariame priebalsį p, abi lūpas suspaudžiame. Tuo metu susidaro užtvara ir oras niekur neišeina. Kai lūpas praskleidžiame, pasigirsta trumpas, į sprogimą panašus garsas. Iškart po jo, patempdami lūpas į šonus tarsi šypsodamiesi ir pūsdami orą, tariame ilgąjį balsį y. Tardami priebalsį r, vieną – du kartus liežuvio galiuką prispaudžiame ir greitai atitraukiame nuo gomurio priešakinės dalies (vadinamųjų alveolių). Girdime į virpėjimą panašų garsą. Balsį a tariame atvira burna, aiškiai girdime jo skambesį. Priebalsį g tariame giliau burnoje, t. y. liežuvio vidurinę dalį prispaudžiame prie gomurio. Atitraukę liežuvį vėl girdime trumpą, į sprogimą panašų garsą. Balsį ė tariame panašiai kaip ir balsį y, tik kiek atviresne burna ir ne taip į šonus patemptomis lūpomis. Norėdami ištarti priebalsį l, liežuvį prispaudžiame prie alveolių. Tuo metu oras eina pro šonus, skruostuose galime jausti švelnų kutenimą. Balsį i tariame panašiai kaip ir balsį y, tik šį kartą trumpiau. Norėdami ištarti priebalsį s, liežuvio galiuką priartiname prie viršutinių dantų ir pro susidariusį plyšį palengva pučiame orą. Girdime į švilpimą panašų garsą.
Balsiai ir priebalsiai sudaro skiemenį. Balsiai lietuvių kalboje yra skiemens pagrindas, skambiausia jo dalis. Priebalsiai vieni skiemens nesudaro, jie šliejasi prie balsių, pavyzdžiui, žodžio ežys
(e-žys) pirmasis skiemuo – vienas balsis e, antrojo skiemens pagrindą sudaro balsis y su priebalsiais iš abiejų pusių.
Visi kalbos garsai sudaro garsýną. Lietuvių kalbos garsyną sudaro 56 garsai: 11 balsių ir 45 priebalsiai (apie garsus dar kalbėsime plačiau). Taigi raidžių kiekis raidyne ir garsų garsyne skiriasi, nes ne visada parašytame žodyje yra tiek raidžių, kiek ištariame garsų ir ne visada tas pats garsas vienodai žymimas.
Dviraidžiu ch žymime vieną priebalsį, pavyzdžiui, žodyje choras
Tas pats garsas gali būti užrašomas skirtingomis raidėmis, pavyzdžiui, raidės į ir y žymi ilgąjį balsį (seniau šių garsų tarimas skyrėsi), pavyzdžiui, lįsti
ir skystas
.
Ta pati raidė gali žymėti skirtingą garsą, pavyzdžiui, žodyje lekia
priebalsį l tariame minkštai, o žodyje lakas
– kietai, bet juos abu užrašome ta pačia raide l.
Raidė i ne visada žymi garsą. Kai kuriuose žodžiuose ji rodo ankstesnio priebalsio minkštumą, pavyzdžiui, kelias
.
Prisiminkite!
Raidė (balsė ir priebalsė) rašte žymi garsus (balsius ir priebalsius). Rašome ir skaitome raides, tariame ir girdime garsus.
