Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis šiek tiek pasislinkęs į priekį, šonai šiek tiek liečia šoninius dantis ir kietojo gomurio pakraščius, burna pražiota, lūpų anga vidutinė, jos neaktyvios. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvis kyla, jo priešakinė dalis dar priartėja prie viršutinių dantų (jeigu minkštasis – prie alveolių), susidaro gan uždara pertvara, tačiau oras prasiskverbia pro liežuvio šonus.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Minkštasis gomurys pakilęs ir nepraleidžia oro į nosies ertmę. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Tvirtapradžių pailgėja ir įtemptesnis yra pirmasis dėmuo [æˑl], [æˑlʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɛlˑ], [ɛlʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Švelniai
[²ˈʃʲʋʲɛlʲˑnʲɛɪ]
Kelmas
[¹ˈkʲæˑlmɐs]
Telkinys
[tʲɛlʲkʲɪ²ˈnʲiːs]
Skelbimas
[sʲkʲɛlʲˈbʲɪmɐs]
Įprasta rašyba užrašomas el raidėmis.