Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis pasislinkęs į priekį, jo galiukas nusileidęs prie apatinių priešakinių dantų, vidurinė ir priešakinė dalis pakilusi, šonai liečia kietojo gomurio pakraščius, burna pravira, lūpų kampučiai patempti. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvio priešakinė dalis dar priartėja prie viršutinių dantų (jeigu minkštasis – prie alveolių), susidaro gan uždara pertvara, tačiau oras prasiskverbia pro liežuvio šonus.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Minkštasis gomurys pakilęs ir nepraleidžia oro į nosies ertmę. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Kirčiuotų tvirtapradžių pirmasis dėmuo kokybiškai panašus į trumpąjį [ɪ], todėl transkribuojant pasirenkamas trumpojo balsio rašmuo [ɪl], [ɪlʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɪlˑ], [ɪlʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Vilkas
[²ˈʋʲɪlˑkɐs]
Pilkas
[¹ˈpʲɪlkɐs]
Milteliai
[mʲɪlʲ²ˈtʲæːlʲɛɪ]
Milžinai
[mʲɪlʲʒʲɪ²ˈnɐɪˑ]
Įprasta rašyba užrašomas il raidėmis.