Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis būna atsitraukęs atgal, užpakalinė dalis pakilusi aukštyn, šonai truputį liečia kietojo gomurio užpakalinės dalies kampus, lūpų anga siauroka, jos šiek tiek atkištos į priekį. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvio priešakinė dalis artėja prie viršutinių dantų (jeigu minkštasis – prie alveolių), susidaro gan uždara pertvara, tačiau oras prasiskverbia pro liežuvio šonus.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Minkštasis gomurys pakilęs ir nepraleidžia oro į nosies ertmę. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Kirčiuotų tvirtapradžių pirmasis dėmuo kokybiškai panašus į trumpąjį [ʊ], todėl transkribuojant pasirenkamas trumpojo balsio rašmuo [ʊl], [ʊlʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ʊlˑ], [ʊlʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Gulbė
[²ˈɡʊlʲˑbʲeː]
Tulpė
[¹ˈtʊlʲpʲeː]
Puldinėti
[pʊlʲdʲɪ¹ˈnʲeːtʲɪ]
Sultinys
[sʊlʲtʲɪ²ˈnʲiːs]
Įprasta rašyba užrašomas ul raidėmis.