Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis būna atsitraukęs atgal, užpakalinė dalis pakilusi aukštyn, šonai truputį liečia kietojo gomurio užpakalinės dalies kampus, lūpų anga siauroka, jos šiek tiek atkištos į priekį. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: lūpos sučiaupiamos ir susidaro aklina pertvara. Liežuvio galiukas nusileidžia prie apatinių priešakinių dantų Dalis oro išeina pro nosies ertmę, kita dalis patenka į burnos ertmę ir jau be sprogimo išeina pravėrus lūpas.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Kirčiuotų tvirtapradžių pirmasis dėmuo kokybiškai panašus į trumpąjį [ʊ], todėl transkribuojant pasirenkamas trumpojo balsio rašmuo [ʊm], [ʊmʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ʊmˑ], [ʊmʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Kumpas
[²ˈkʊmˑpɐs]
Stumti
[¹ˈstʊmʲtʲɪ]
Gumbėti
[ɡʊmʲ¹ˈbʲeːtʲɪ]
Pumpuoti
[pʊm¹ˈpuɔtʲɪ]
Įprasta rašyba užrašomas um raidėmis.