Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis būna atsitraukęs atgal, užpakalinė dalis pakilusi aukštyn, šonai truputį liečia kietojo gomurio užpakalinės dalies kampus, lūpų anga siauroka, jos šiek tiek atkištos į priekį. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvis pasislenka į priekį, užpakalinė dalis nusileidžia, lūpos užima neutralią padėtį, šonai prisispaudžia prie šoninių dantų, galiukas priartėja prie alveolių. Iš plaučių pučiamas oras suvirpina liežuvio galiuką ir tariamas [r].

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Minkštasis gomurys pakilęs ir nepraleidžia oro į nosies ertmę. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Kirčiuotų tvirtapradžių pirmasis dėmuo kokybiškai panašus į trumpąjį [ʊ], todėl transkribuojant pasirenkamas trumpojo balsio rašmuo [ʊr], [ʊrʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ʊrˑ], [ʊrʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Svetur
[sʲʋʲɛ²ˈtʊrˑ]
Kurmis
[¹ˈkʊrʲmʲɪs]
Burna
[bʊrˈnɐ]
Turnyras
[tʊrʲ²ˈnʲiːrɐs]
Įprasta rašyba užrašomas ur raidėmis.