Lietuvių kalbos garsų ypatybės

Tarimo pradžioje liežuvis pasislinkęs į priekį, jo galiukas nusileidęs prie apatinių priešakinių dantų, vidurinė ir priešakinė dalis aukštai pakilusi, šonai plačiai liečia kietojo gomurio pakraščius, burna pravira, lūpų kampučiai patempti. Iš tokios padėties pereinama prie antrojo dėmens tarimo: liežuvio priešakinė dalis prisispaudžia prie priešakinių dantų, šonai – prie šoninių dantų. Susidaro aklina pertvara. Oras išeina pro nosies ertmę.

Jeigu antrasis dėmuo kietasis, tai liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio. Jeigu antrasis dėmuo minkštasis, liežuvio vidurinė dalis šiek tiek pakyla kietojo gomurio link. Balso stygos virpa tariant abu dėmenis. Dėmenų kokybė ir trukmė priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Kirčiuotų tvirtapradžių pirmasis dėmuo kokybiškai panašus į trumpąjį [ɪ], todėl transkribuojant pasirenkamas trumpojo balsio rašmuo [ɪn], [ɪnʲ], tvirtagalių pailgėja antrasis dėmuo [ɪnˑ], [ɪnʲˑ].

Prieš priebalsius k, g antrasis dėmuo yra liežuvio užpakalinis gomurio užpakalinis. Todėl tariant antrąjį dėmenį liežuvio užpakalinė dalis priartėja prie gomurio užpakalinės dalies. Transkribuojant žymima [ɪŋ], [ɪŋʲ], [ɪŋˑ], [ɪŋʲˑ].


Pavyzdžiai
Vyras Moteris
Devintas
[dʲɛ²ˈʋʲɪnˑtɐs]
Laimingas
[lɐɪ¹ˈmʲɪŋɡɐs]
Mintis
[mʲɪnʲˈtʲɪs]
Pažintis
[pɐʒʲɪnʲˈtʲɪs]
Įprasta rašyba užrašomas in raidėmis.