1. Kirtis – vieno skiemens išryškinimas kitų to žodžio skiemenų atžvilgiu. Ryškesnis skiemuo vadinamas kirčiuotu, kiti – nekirčiuotais. Kirčiuotas skiemuo yra žodžio akcentinio kontūro viršūnė. Eksperimentiniais tyrimais nustatyta, kad lietuvių kalbos kirtis yra tam tikrų fonetinių požymių kompleksas. Kirčiuotų skiemenų branduoliai yra tvirčiau, garsiau tariami (t. y. jie intensyvesni), aukštesnio tono, ilgesni už atitinkamus nekirčiuotų skiemenų branduolius.
Lietuvių bendrinėje kalboje kirčiuotas gali būti bet kuris skiemuo: paskutinis einù, priešpaskutinis ena, trečiasis nuo galo edavau.
Vienskiemeniai nekaitomi žodžiai kalbos sraute prišlyja prie daugiaskiemenių ir dažniausiai yra nekirčiuoti. Kaitomieji, net ir vienskiemeniai žodžiai dažniausiai turi kirtį, pavyzdžiui, gerai skiriame durs≠ dù rs.
Bendrinėje lietuvių kalboje žodžiai paprastai turi vieną kirtį. Tačiau labai ilgi sudurtiniai žodžiai gali būti ištariami su šalutiniu kirčiu, pavyzdžiui, septýniasdešimtmẽtis(pagrindinį kirtį turintis skiemuo paryškintas).
2. Trukmės požiūriu kirčiuotas skiemuo (žodžio centras, akcentinė viršūnė) gali būti:
3. Kirčiuoti skiemenys, kurių pagrindą sudaro trumpieji balsiai i, u, visada trumpi ir žymimi kairiniu ženklu virš skiemens centro, pavyzdžiui, rsti, knas, ltas, štisas, kel, rùdas, bùtas, ratù.
Įsidėmėkite: šie balsiai negali būti dvigarsio dėmenys, plg. žodžių porų pla – plti, dùria – dùrti pirmasis žodis yra su trumpuoju kirčiuotu skiemeniu, antrasis – su ilguoju skiemeniu, nes jo pagrindą sudaro mišrusis dvigarsis. Tokie skiemenys žymimi tuo pačiu kairiniu ženklu, bet jis žodžiuose pla, dùria žymi trumpąjį kirčiuotą skiemenį, o žodžiuose plti, dùrti – tvirtapradę priegaidę.
Bendrinėje kalboje vienbalsiai a, e, gavę kirtį, dažnai pailgėja, pavyzdžiui, tãkas, gẽras, bet takù, ger. Trumpieji a, e išlieka šiais atvejais:
Tarptautinių žodžių kamienuose paprastai esti trumpieji o, e, pavyzdžiui, čèkas, rèplika, prokuròras, mòdelis. Išimtys tik kai kurie senesnieji skoliniai, pavyzdžiui, admirõlas, aksómas, barõnas, cólis, dóleris, fortepijõnas, generõlas, inventõrius, kalendõrius, kapeliõnas, kapitõnas, kardinõlas, kazõkas, majõras, migdõlas, milijõnas, mišiõlas, musulmõnas, salõtos, sekretõrius, tirõnas, asmenvardis Abraõmas.
4. Ilgieji kirčiuoti skiemenys skiriasi tarimo būdu – priegaide. Jie gali būti dvejopi:
Kaip matyti iš pavyzdžių, priegaidės gali skirti vienodos garsinės sudėties žodžius.
Trumpajame skiemenyje žymimas tik kirtis, o ilgajame pažymime ir kirtį, ir priegaidę. Jeigu ilgąjį kirčiuotą skiemenį sudaro balsis, kirčio ženklas rašomas virš jo. Dvigarsyje tvirtapradės priegaidės ženklas rašomas virš pirmojo dvigarsio dėmens (balsio), tvirtagalės – virš antrojo dėmens (priebalsio ar balsio). Tvirtapradė priegaidė žymima dešininiù arba kairiniù kirčio ženklu. Dešininiu ženklu žymimi tvirtapradžiai skiemenys, kurių centrą sudaro ilgieji balsiai, sudėtiniai dvibalsiai ai, au, ei ir mišrieji dvigarsiai su pirmuoju dėmeniu a, e (al, am, an, ar, el, em, en, er), pavyzdžiui, šokja, jra, brsti, ksnis, penas, úostas, láimė, léisti, kálnas, sámtis, ántis, kártis, kélmas, témsta, sénti, vérda. Tvirtapradžių dvigarsių ai, au, ei, al, am, an, ar, el, em, en, er pirmieji dėmenys pailgėja.
Kairiniu ženklu žymimi tie tvirtapradžiai skiemenys, kurių centrą sudaro dvibalsis ui, tarptautinių žodžių oi, ou, mišrieji dvigarsiai su pirmaisiais dėmenimis i, u (il, im, in, ir, ul, um, un, ur) ir tarptautiniuose žodžiuose vartojami mišrieji dvigarsiai su o (ol, om, on, or), jų pirmasis dėmuo bendrinėje kalboje tariamas trumpas, pavyzdžiui, zùiti, klòunas, sinusòidė, sùltys, kùmštis, kòlba, kòmpasas, kònsulas, spòrtas.
Tvirtagaliai skiemenys visada žymimi riestiniù kirčio ženklu virš vienbalsio ar dvigarsio antrojo dėmens, pavyzdžiui, sõdas, knỹgą, gržą, ksti, sniẽgas, liniuõtė, lakas, laũkas, rekia, žvagas, kaštis, skrañdis, vagas, veka, leñtą, señka, skreñda.
Ilgųjų skiemenų priegaidė gali būti nustatoma trimis būdais:
5. Norint nustatyti ilgųjų kirčiuotų skiemenų priegaidę, pirmiausia reikia pasižiūrėti, kas sudaro kirčiuotą skiemenį. Remdamiesi tik garsine skiemens sandara galime sukirčiuoti labai daug žodžių. Nesunkiai iš klausos galime nustatyti dvigarsių, kurių pirmasis dėmuo a, e (ai, au, ei ir al, am, an, ar, el, em, en, er), priegaidę.
Jeigu tardami pailginame pirmąjį dvigarsio dėmenį, tada yra tvirtapradė priegaidė. Jeigu pirmojo dėmens nepailginame – tvirtagalė. Tvirtapradė priegaidė šiuose skiemenyse žymima dešininiù kirčio ženklu, o tvirtagalė – riestiniù, pavyzdžiui, áušti – aũšti, lémpa – lepa (lepti, lepo), láuk – laũk, máudė – maũdė.
6. Dvigarsių, kurių pirmieji dėmenys u, i ir tarptautiniuose žodžiuose vartojami dvigarsiai su pirmaisiais dėmenimis o (ui, oi, ou; u, i, o + l, m, n, r), priegaidę iš klausos daugelis žmonių (ypač jaunesniosios kartos) sunkiau nustato. Tvirtapradžiai šių dvigarsių dėmenys bendrinėje kalboje turi būti tariami trumpi, todėl jie žymimi kairiniu ženklu.
Daugelis tarmių tvirtapradžius dvigarsius su u, i pailgina, todėl tarminiù tarimù gali remtis tų tarmių atstovai norėdami nustatyti šių skiemenų priegaidę (plg. skirtingą tarimą plkas vikas).
7. Vienbalsiai a, e, gavę kirtį, dažniausiai pailgėja ir turi tvirtagalę priegaidę (jie vadinami padėtinio ilgumo balsiais), pavyzdžiui, rãsą, vẽda. Išimtis yra tik įvardžiuotinių formų vienaskaitos naudininkas, pavyzdžiui, mažájam, brangiájam. Jeigu žodžių daryboje ar kaityboje pakinta šių skiemenų sudėtis, pakinta ir priegaidė, pavyzdžiui, šãlo – šálti, šáltas; gyvẽno – gyvénti.
Norint nustatyti, ar a, e yra padėtinio ilgumo, reikia atkreipti dėmesį į du dalykus:
8. Kai kada kirčiuotų skiemenų su istorinio ilgumo balsiais, rašte žymimais nosinėmis raidėmis, priegaidę galima nustatyti sugretinus giminiškus žodžius, kuriuose tie balsiai kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais. Istorinio ilgumo balsius turintys skiemenys išlaiko tą pačią priegaidę, kaip ir skiemenys su mišriaisiais dvigarsiais, o dvigarsių priegaidę dažnai galima nustatyti iš klausos, pavyzdžiui, sprsti, nes spréndė, ksti, nes kándo.
9. Ilgųjų balsių priegaidę iš klausos daugeliui jau sunkoka nustatyti. Bonifacas Stundžia šiuo atveju siūlo pasiremti liepiamąja nuosaka, kurioje ryškūs tvirtapradės priegaidės tarimo požymiai, pavyzdžiui, galima gretinti rýtasir rýt, ddėir dk. Jeigu tariama panašiai, tada kirčiuojamas žodis yra tvirtapradis (kaip ir liepiamoji nuosaka), jeigu skirtingai, tada kirčiuojamas žodis tvirtagalis.
Vis dėlto šis gretinimas ne visiems padės.
Jei pagal garsinę skiemens sandarą (iš klausos) sunku nustatyti priegaidę, galima remtis keliomis taisyklėmis ar tam tikrų formų ar žodžių kirčiavimo dėsningumais.
10. Žodžio galo kirčiavimo taisyklė. Ilgieji kirčiuoti žodžio galo skiemenys dažniausiai turi tvirtagalę priegaidę, pavyzdžiui, giesm, vandu, sakinỹs, graži.
Tvirtapradę priegaidę turi:
Įsidėmėkite: būsimojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžiai paklūsta žodžio galo taisyklei, pavyzdžiui, rašỹs (plg. rašýti), bgs (plg. bgti).
Kai kurių linksnių vartojamos ir sutrumpėjusios formos.
11. Priešpaskutinio skiemens kirčiavimo taisyklė. Jei priešpaskutinis skiemuo trumpasis arba tvirtagalis, tai kirtis tam tikrose formose nušoka į galą. Tos formos yra:
Įsidėmėkite: kai kurių vardažodžių, priešpaskutiniame skiemenyje turinčių tvirtapradę priegaidę, vienaskaitos vardininkas su galūne -a ir vienaskaitos vietininkas su vienskiemene galūne -e taip pat kirčiuojamas gale, pavyzdžiui, gálvą – galvà(vns. vard.), béržas – beržè(vns. viet.).
Priešpaskutinio skiemens taisykle galima remtis norint nustatyti linksniuojamų ir asmenuojamų žodžių priešpaskutinio skiemens priegaidę. Tada taikome vadinamąją atvirkštinę priešpaskutinio skiemens taisyklę.
Tvirtagalę priegaidę priešpaskutiniame skiemenyje turi tie žodžiai, kurių daugiskaitos galininkas (ir kiti priešpaskutinio skiemens taisyklei paklūstantys linksniai), esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmasis ir antrasis asmuo kirčiuojamas gale, pavyzdžiui, krantùs (krantù) – krañtas; sodùs (sodù) – sõdas; vilkùs (vilkù) – vikas; žodžiùs (žodžiù) – žõdis; dgs. gal. altoriùs – vns. vard. altõrius; dienàs (vns. vard. dienà, su dienà) – diẽną; gėlès (su gėlè) – glę; žiūriù, žiūr – žiri; grįžaũ, grįža – gržo.
Jei minėtos formos kirčiuojamos ne gale, tai jų (ir kitų tame skiemenyje kirčiuotų formų) priegaidė tvirtapradė, pavyzdžiui, kálnus (kálnu) – kálnas; linus (linu) – linas; tltus (tltu) – tltas; snus – snų; senas (vns. vard. sena, su sena) – seną; zýles (su zýle) – zýlę; mýliu, mýli – mýli; bgau, bgai – bgo.
12. Bendratys gali būti priesaginės ir nepriesaginės. Kirčiuotos bendraties priesagos visada tvirtapradės, pavyzdžiui, šienáuti, kūrénti, kentti, maitnti, skaitýti, skrajóti, kirčiúoti.
Jeigu nepriesaginės bendraties šaknyje yra mišrusis dvigarsis ar sudėtinis dvibalsis, priegaidę dažniausiai nustatome iš klausos, pavyzdžiui, lukti, keñkti.
Pirminių veiksmažodžių bendraties su ilgaisiais balsiais priegaidę galima nustatyti remiantis kitų dviejų pagrindinių formų priegaide. Jei bent vienoje (esamojo ir būtojo kartinio laiko 3 asmens) formoje yra tvirtapradė (o jų priegaidę nustatome remdamiesi priešpaskutinio skiemens taisykle), tai ir bendratis turi tvirtapradę priegaidę, pavyzdžiui, riẽkti – riẽkia (nes riekiù, riek), riẽkė (nes riekiaũ, rieke), sti – sja (nes sju, sji), sjo (nes sjau, sjai), dúoti – dúoda (nes dúodu, dúodi), dãvė (nes daviaũ, dave), dti – dẽda (nes dedù, ded), djo (nes djau, djai).
Išimtis – tik veiksmažodžiai, kurių būtajame kartiniame laike kirčiuotas skiemuo yra trumpasis, jų bendratis dažniausiai turi tvirtapradę priegaidę, pavyzdžiui, bti (yrà / bna / bva / ẽsti, bùvo), kliti (kliva, kliùvo), griti (griva / grina, griùvo), siti (siùva, siùvo), pti (pva, pùvo), žti (žva / žsta, žùvo), gýti (gỹja, gijo), lýti (lỹja, ljo), šlýti (šlỹja, šljo), rýti (rỹja, rjo), výti (vẽja, vjo).
13. Remdamiesi priešpaskutinio skiemens taisykle ir bendraties kirčiavimo dėsningumais galime nustatyti ir kai kurių darinių ar išvestinių veiksmažodžio formų šaknies priegaidę (žinoma, dažnai priegaidę galime nustatyti pagal garsinę skiemens sandarą).
Pavyzdžiui, daiktavardžio rašýtojaspriegaidę galima nustatyti remiantis bendratimi rašýti(vedinys išlaiko bendraties priesagos tvirtapradę priegaidę); priesaginis veiksmažodis šóktelėtiišlaiko pamatinio veiksmažodžio šókti priegaidę. Palyginkite daugiau pavyzdžių: mókslininkas – mókslas, núomininkas – núomą, kójinė – kója, nósinė – nósis, sóstinė – sóstas, rbinė – rbas, pabgėlis – pabgo, mókymas – móko, pišinį – pišė, gvulį – gvas, lgumą – lgus, gdinti – gda, lginti – lgus. Reikia nepamiršti, kad čia gali vykti priegaidžių kaita (metatonija), pavyzdžiui, rpintis (plg. rpi), dáilinti (plg. dalų), drsinti (plg. drsų), rkauti (plg. rkti), škauti (plg. šaũkti).
Prieveiksmiai drsiai, sóčiaiišlaiko būdvardžių priegaidę: drsiai, nes drąsiùs, sóčiai, nes sóčius.
Išvestinės veiksmažodžio formos dažniausiai išlaiko pagrindinės formos, iš kurios yra padarytos, priegaidę.
Įsidėmėkite: būsimojo laiko trečiajame asmenyje vyksta priegaidžių kaita (metatonija), pavyzdžiui, sprsti – sprs, skaitýti – skaitỹs(šios formos kirčiuojamos pagal žodžio galo taisyklę), nors kiti asmenys išlaiko bendraties priegaidę, pavyzdžiui, sprsti – sprsiu, sprsi, skaitýti – skaitýsiu, skaitýsi.
14. Kirčiuotas ilgasis priešdėlis (jei jį sudaro ne padėtiniai a, e) dažniausiai yra tvirtapradis, pavyzdžiui, núodėmė, pókylis, presaga, prešdėlis, užúomarša, apýsaka, atókvėpis, sžinė, sántaika, sámplaika. Išimtys: ant- (pavyzdžiui, añtkapis, añtspaudas, añtplūdis, añtraštė, añtklodė), im- (pavyzdžiui, ipilas), in- (pavyzdžiui, iñkilas, iñdėlis, iñkaras, iñtarpas), per- daiktavardžiuose, padarytuose iš daiktavardžių (pavyzdžiui, pepetė, pekaklis, bet pérvežti, pérskaityti), į- ne daiktavardžiuose (pavyzdžiui, strižas, neša, bet lanka, vadas).
a, e veiksmažodžių priešdėliuose paprastai būna trumpi (pavyzdžiui, pàneša, nèneša), o vardažodžiuose – tvirtagaliai (pavyzdžiui, ãpdaras, ãpskritas, ãplankalas, ãtspalvis, ãtbulas, pãmatas, prãvardę, pãrašas, nẽrimas, nẽgandą).
15. Dūrinių pirmasis dėmuo paprastai išlaiko pamatinio žodžio priegaidę, kurią galima nustatyti remiantis priešpaskutinio skiemens taisykle, pavyzdžiui, žedlapis (plg. žedus), žỹgdarbis (plg. žỹgį, nes žygiùs). Jei pirmajame dėmenyje susidaro antrinis samplaikinis dvigarsis, jo priegaidė tvirtapradė, pavyzdžiui, gárlaivis (plg. ga-ras), geležnkelis (plg. geleži-nis), káržygį (plg. ka-ras), stáltiesė (plg. sta-las) .
Dūrinių kirčiuotas ilgasis jungiamasis balsis, išskyrus -(i)a-, turi tvirtapradę priegaidę, pavyzdžiui, žemlapis, kalbótyra, dailýraštis, kojgalis, bet gandrãlizdis, šakniãvaisis.
Sudurtinių žodžių antrasis dėmuo dažniausiai turi tvirtagalę priegaidę, pavyzdžiui, savanaũdis, bendramõkslis. Išimtys: pelda, rugsjis, rugpjtis, rugiapjtė, šienapjtė.
16. Daugiskaitos naudininko taisyklė.
Su daugiskaitos naudininko kirčio vieta sutampa kai kurių kitų linksnių kirčio vieta, pavyzdžiui, kaip kirčiuojami žodžiai káulams, darbáms, bùtams, varlms, gerems, kamuoliáms, ten pat kirtį turės ir:
Kai kurių linksnių kirčio vieta iš dalies sutampa su daugiskaitos kilmininko kirčio vieta, pavyzdžiui, vienaskaitos vietininkas káule, darbè, butè, varlėjè, geramè, kamuolyjè. Vienaskaitos vietininke gale kirčiuojami ir žodžiai, paklūstantys priešpaskutinio skiemens taisyklei, nors jų daugiskaitos naudininkas kirtį turi kamiene, todėl žodis butè kirčiuojamas gale (nors plg. bùtams).
Įsidėmėkite: 1) jei daugiskaitos naudininkas kirčiuojamas gale, tai ir vienaskaitos, ir daugiskaitos vietininkai turės kirtį gale; 2) niekada nekirčiuojamas vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų dviskiemenių galūnių pirmasis skiemuo, pavyzdžiui, gėlėjè, gėlėsè(bet ne gėlje, gėlse).
