Viena iš svarbiausių lietuvių kalbos kirčiavimo taisyklių yra priešpaskutinio skiemens kirčiavimo taisyklė.
Jei priešpaskutinis skiemuo trumpasis arba tvirtagalis, tai gale turime kirčiuoti:
vienaskaitos vardininką su galūne -a,
vienaskaitos įnagininką su vienskiemene galūne -(i)a, -e, -(i)u,
vienaskaitos vietininką su vienskiemene galūne,
daugiskaitos galininką.
Pavyzdžiui, žodį rañką kirčiuojame tvirtagališkai. Vadinasi, turime kirčiuoti: rankà, su rankà, rankàs. Vienaskaitos vietininką rañkoje kirčiuojame ne gale, nes turime dviskiemenę galūnę -oje.
Kiti pavyzdžiai:
gẽrą – gerà, su gerà, geràs;
rãštas – raštù, raštè, raštùs;
gẽras – gerù, gerùs;
añtras – antrù, antrùs;
glę – gėlè, gėlès;
pelis – peiliù, peiliùs;
šaũnų – šauniù, šauniùs;
inžiniẽrius – inžinieriùs.
Palyginkite žodžius su tvirtaprade priegaide:
šáukštas – šáukštu, šáukšte, šáukštus;
sáuja – su sáuja, sáujas.
Jeigu negalite iš klausos nustatyti priešpaskutinio skiemens priegaidės, reikia pasitikrinti žodyne. Pavyzdžiui, žodyne randate parašyta miẽstas, taigi turite kirčiuoti grožėjomės miestù, gyvenu miestè, aplankėme tris miestùs.
Prisiminkite!
Jei priešpaskutinis skiemuo trumpasis arba tvirtagalis, tai vienaskaitos vardininkas su galūne -a, įnagininkas ir vietininkas su vienskiemene galūne bei daugiskaitos galininkas kirčiuojami gale.
