Tardami žodį vieną skiemenį pabrėžiame labiau nei kitus (jį ištariame stipriau, energingiau, bet nebūtinai ilgesnį už kitus skiemenis). Toks pabrėžimas vadinamas kirčiu. Pavyzdžiui, Vaikas tuoj ausis batus
žodyje ausis
pabrėžiame pirmąjį skiemenį au-sis, o Paraudo vaiko ausis
žodyje ausis
pabrėžiame antrąjį skiemenį au-sis.
Palyginkite dar du sakinius: Senelis kasa daržą
ir Mergaitės kasa labai ilga
. Pirmajame sakinyje pabrėžiame vėl pirmąjį skiemenį ka-sa, antrajame – antrąjį skiemenį ka-sa.
Pabrėžtieji skiemenys vadinami kirčiuotais skiemenimis.
Lietuvių kalboje gali būti kirčiuotas bet kuris skiemuo:
Pirmasis dviskiemenio žodžio skiemuo (• · ), pavyzdžiui, namas, akys, vardas, vaikas.
Antrasis (paskutinis) dviskiemenio žodžio skiemuo (· •), pavyzdžiui, namai, akių, vardai, vaikų.
Pirmasis daugiaskiemenio žodžio skiemuo (• · ·), pavyzdžiui, vasara, pasaka, dukterį, parašas.
Antrasis daugiaskiemenio žodžio skiemuo (· • ·), pavyzdžiui, mergaitė, valstybė, lietuviai, gyvena.
Paskutinis daugiaskiemenio žodžio skiemuo (· · •), pavyzdžiui, Lietuva, ežerų, gyvenau, uodega.
Jeigu žodį sudaro tik vienas skiemuo, tai tik tas vienintelis skiemuo ir gali būti pabrėžtasis, pavyzdžiui, mes, bus, aš, ir. Kalbant tokie vienskiemeniai žodžiai gali netekti kirčio ir prišlyti prie daugiaskiemenių žodžių, pavyzdžiui, į namus, iš namų
.
Prisiminkite!
Žodyje vienas skiemuo visada labiau išryškinamas kitų skiemenų atžvilgiu. Tai kirtis.
